Draudimas taikyti fizinę bausmę

Namai

Draudžiama taikyti fizines bausmes namuose. Per neeilinę sesiją 2017 m. vasario 14 d. Seimas pritarė 1996 m. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisoms ir pripažino vaikų teisę į apsaugą nuo bet kokios formos smurto, įskaitant fizines bausmes. Pakeitimo įstatymo 1 straipsniu keičiamas 1996 m. įstatymo 2 straipsnis, kad į įstatymą būtų įtraukta ši fizinės bausmės apibrėžtis: „bet kokia bausmė, kai fizinė jėga naudojama fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar vaikui fiziškai kankinti“ (Pakeitimo įstatymo formuluotė). 5 straipsniu keičiama 1996 m. įstatymo 49 straipsnio 1 dalis ir ji dabar skamba taip (Pakeitimo įstatymo formuluotė): „Vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas, už drausmės pažeidimus tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai gali drausminti savo nuožiūra, išskyrus fizines bausmes ir (ar) bet kokį kitą smurtą prieš vaiką.“ Pakeitimo įstatymo 4 straipsnyje pripažįstama vaiko teisė į apsaugą (Pakeitimo įstatymo formuluotė): „Draudžiamas visų formų smurtas prieš vaiką, įskaitant fizines bausmes. Tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai ir valstybė turi užtikrinti vaikų apsaugą.“ Pataisos įsigaliojo 2017 m. vasario 21 d.[1]

Iki teisinės reformos 1996 m. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad: „Vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas, už drausmės pažeidimus tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai gali atitinkamai drausminti savo nuožiūra, išskyrus fizinį ar psichinį kankinimą, kitokį žiaurų elgesį, vaiko garbės ir orumo žeminimą.“ Šio įstatymo, 2000 m. Baudžiamojo kodekso, 1992 m. Konstitucijos, 2000 m. Civilinio kodekso, 2002 m. Administracinių teisės pažeidimų kodekso ir 2011 m. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatos dėl smurto ir prievartos draudimo nebuvo aiškinamos kaip draudimas taikyti fizinę bausmę auklėjant vaiką.

2006 m. Vaiko teisių komitetui nagrinėjant šias nuostatas, vyriausybė nurodė, kad rengiant teisės aktą siekta uždrausti fizines bausmes.[2] Tais pačiais metais Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pavedė Teisės institutui atlikti tyrimą ir buvo prieita prie išvados, kad norint uždrausti fizines bausmes reikalingos Civilinio kodekso ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos, o ne atskiras naujas įstatymas. 2010 m. kovo mėn. Seimas atmetė teisės akto projektą, kuriuo būtų iš dalies pakeistas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 49 straipsnis ir aiškiai uždraustos visos fizinės vaiko bausmės.

Vyriausybė vienareikšmiškai pritarė per 2011 m. vykusį visuotinį periodinį padėties Lietuvoje vertinimą pateiktai rekomendacijai užtikrinti, kad įsigaliotų fizines bausmes draudžiančios teisinės nuostatos, ir taip pareiškė įsipareigojanti tai padaryti.[3] 2013 m. rudenį atmestas teisės akto projektas, kuriuo būtų iš dalies pakeistas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas ir užtikrintas šis draudimas.

Kita priežiūros aplinka

Pagal 1996 m. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, padarytas 2017 m., draudžiamos fizinės bausmės kitoje priežiūros aplinkoje (žr. skyrelį „Namai“). Priėmus pataisas, 6 straipsnio 9 punkte teigiama, kad (Pakeitimo įstatymo formuluotė): „valstybė imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių, švietimo ir kitų priemonių, skirtų vaiko apsaugai užtikrinti nuo visų formų smurto (įskaitant fizines bausmes), kurį jis gali patirti iš tėvų, kitų teisėtų vaiko atstovų ar kurio nors kito vaiką prižiūrinčio asmens“.

Dieninės priežiūros aplinka

Pagal 1996 m. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, padarytas 2017 m., draudžiamos fizinės bausmės dieninės priežiūros aplinkoje (žr. skyrelį „Namai“). Priėmus pataisas, 6 straipsnio 9 punkte teigiama, kad (Pakeitimo įstatymo formuluotė): „valstybė imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių, švietimo ir kitų priemonių, skirtų vaiko apsaugai užtikrinti nuo visų formų smurto (įskaitant fizines bausmes), kurį jis gali patirti iš tėvų, kitų teisėtų vaiko atstovų ar kurio nors kito vaiką prižiūrinčio asmens“. Pagal Švietimo įstatymą teisinėmis nuostatomis draudžiamos fizinės bausmės teikiant ikimokyklinio ugdymo paslaugas (žr. skyrelį „Mokykla“).

Mokykla

Mokykloje fizinės bausmės draudžiamos pagal įstatymą. Priėmus 1996 m. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 57 straipsnio 2 dalies pataisas, padarytas 2017 m., jose teigiama, kad (Pakeitimo įstatymo formuluotė): „Mokymo, auklėjimo, gydymo ir kitų įstaigų vadovai, auklėtojai ar jiems prilygstantys asmenys, šių įstaigų administracija atsako už jų prižiūrimų vaikų auklėjimą.  Kai šie asmenys pažeidžia vaiko teises, nevykdo savo pareigų arba vykdo jas netinkamai, taiko fizines bausmes ar kitaip smurtauja prieš vaikus, jie atsako įstatymų nustatyta tvarka.“

1991 m. Švietimo įstatymo 25 straipsnyje teigiama, kad: „Tėvai (globėjai, rūpintojai) ir pedagogai, kurie neatlieka savo pareigų, fiziškai, psichiškai ir morališkai žaloja auklėtinius, atsako įstatymų numatyta tvarka.“

Pataisos įstaigos

Pataisos įstaigose fizinės bausmės kaip drausminimo priemonė yra draudžiamos pagal įstatymą. Nuo 2017 m. vasario mėn. teisinėmis nuostatomis pripažinta vaiko teisė į apsaugą nuo bet kokios formos smurto (žr. skyrelį „Namai“).

Teismo nuosprendžiu skiriama bausmė

Pagal įstatymą draudžiama teismo nuosprendžiu skirti fizinę bausmę. Tokia bausmė nėra leidžiama pagal Baudžiamąjį kodeksą (90 straipsnis), 1996 m. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą (49 straipsnio 3 dalis), 2002 m. Baudžiamojo proceso kodeksą ir 2002 m. Bausmių vykdymo kodeksą.

[1] Žr. Teisės aktų registrą interneto svetainėje, https://www.e-tar.lt/portal/en/legalAct/48953b10f75111e68034be159a964f47, žiūrėta 2017 m. vasario 21 d.

[2] 2006 m. sausio 27 d., CRC/C/SR.1103, Santrauka, 11 punktas.

[3] 2011 m. gruodžio 19 d., A/HRC/19/15, Darbo grupės ataskaita, 88 (37) punktas.

Visuotinis periodinis žmogaus teisių padėties Lietuvoje vertinimas

Padėtis Lietuvoje nagrinėta per pirmąjį visuotinio periodinio vertinimo etapą 2011 m. (12 sesija). Pateikta ir vyriausybės priimta tokia rekomendacija:[1]

aiškiai uždrausti fizines bausmes šeimoje ir įgyvendinti galiojančias draudimų nuostatas (rekomendaciją pateikė Rumunija).

Antrojo etapo nagrinėjimas vyko 2016 m. (26 sesija). Pateikta ir vyriausybės priimta tokia rekomendacija:[2]

priimti teisines nuostatas, kuriomis būtų aiškiai uždraustos fizinės vaiko bausmės, taip pat namuose, ir apsvarstyti galimybes vykdyti informuotumo didinimo veiklą, siekiant gerinti visuomenės žinias šiuo klausimu (pateikė Estija), imtis papildomų priemonių vaikams apsaugoti nuo fizinių bausmių ir seksualinių nusikaltimų (pateikė Kirgizija), plėtoti smurto prieš vaikus ir fizinių bausmių prevencijos priemones, be kita ko, priimti teisės akto dėl vaiko teisių projektą (pateikė Jungtinės Amerikos Valstijos), uždrausti visų formų smurtą prieš vaikus bet kokioje aplinkoje, įskaitant fizines bausmes, ir numatyti priemones, kuriomis būtų užtikrinama, kad šio draudimo būtų laikomasi (pateikė Švedija), sugriežtinti teisės aktus, kad bet kokios formos fizinės vaiko bausmės būtų laikomos nusikaltimu (pateikė Čilė).

Padėtis Lietuvoje bus nagrinėjama per trečiąjį etapą 2021 m.

[1] 2011 m. gruodžio 19 d., A/HRC/19/15, Darbo grupės ataskaita, 88 (37) punktas.

[2] 2016 m. lapkričio 15 d., A/HRC/WG.6/26/L.6, Darbo grupės ataskaita, 100 (114), 100 (115), 100 (116), 100 (117) ir 100 (118) punktai; 2017 m. kovo 1 d., A/HRC/34/9/Add.1, Darbo grupės ataskaita, papildyta, 2 ir 3 punktai.

Žmogaus teisių sutartimis įsteigtų organų rekomendacijos

Vaiko teisių komitetas

(2013 m. spalio 30 d., CRC/C/LTU/CO/3-4, Baigiamosios pastabos dėl trečiosios ir ketvirtosios ataskaitų, 24 ir 25 punktai)

“Komitetas pažymi, kad valstybė dalyvė planuoja nustatyti visapusišką fizinių bausmių draudimą pagal Vaiko apsaugos įstatymo projektą. Visgi komitetui kelia susirūpinimą tai, kad šiuo metu pagal įstatymą nedraudžiamos fizinės bausmės namuose ir kitoje priežiūros aplinkoje. Nors esamame teisės akte nustatyta, kad privaloma vengti fizinio ir psichinio kankinimo ir kito žiauraus elgesio namuose, komitetui kelia susirūpinimą tai, kad atitinkama nuostata neaiškinama kaip fizinių bausmių draudimas ir kad fizinėms bausmėms kaip tėvų taikomai auklėjimo priemonei plačiai pritariama.

Komitetas atkreipia valstybės dalyvės dėmesį į jos bendrąjį įsipareigojimą Nr. 8 (2006 m.) dėl vaiko teisių į apsaugą nuo fizinių ir kitokių žiaurių ar žeminančių bausmių formų. Komitetas primygtinai ragina valstybę dalyvę užtikrinti, kad naujuoju teisės aktu būtų draudžiamos visų formų fizinės bausmės bet kokioje aplinkoje, visų pirma namuose ir kitose priežiūros įstaigose, ir būtų numatytas draudimo laikymosi užtikrinimo mechanizmas, įskaitant atitinkamas sankcijas nuostatų pažeidimo atveju. Komitetas taip pat rekomenduoja, kad valstybė dalyvė suintensyvintų ir plėstų informuotumo didinimo ir švietimo programas ir kampanijas, siekiant skatinti pozityvų, nesmurtinį ir įtraukųjį vaiko auklėjimą ir drausminimą.”

Vaiko teisių komitetas

(2006 m. kovo 17 d., CRC/C/LTU/CO/2, Baigiamosios pastabos dėl antrosios ataskaitos, 8, 37 ir 38 punktai)

Nors ir palankiai vertina priemones, kurių imtasi siekiant, kad nacionalinės teisės aktai derėtų su Vaiko teisių konvencija, konkrečiai Vaiko gerovės valstybės politikos strategiją ir jos įgyvendinimo priemonių 2005–2012 m. planą [...], komitetas pažymi, kad nacionalinės teisės aktas kai kuriose srityse, be kita ko, apsaugos nuo smurto, fizinių bausmių, nukentėjusių vaikų fizinės ir psichologinės reabilitacijos ir reintegracijos, vis dar ne visiškai atitinka konvencijos nuostatas.

Komitetas teigiamai vertina valstybės dalyvės per dialogą prisiimtą įsipareigojimą uždrausti fizines bausmes šeimoje, tačiau tebėra susirūpinęs dėl to, kad fizinės bausmės ir toliau taikomos, visų pirma šeimoje, nes visuomenėje toks elgesys bendrai toleruojamas.

Komitetas rekomenduoja, kad valstybė dalyvė:

a) aiškiai uždraustų fizines bausmes šeimoje ir įgyvendintų galiojančias draudimų nuostatas;

b) atliktų išsamų tyrimą, kad būtų įvertintos fizinių bausmių priežastys, pobūdis ir jų taikymo mastas, ir priemonių, kurių iki šiol ėmėsi valstybė dalyvė, siekdama sumažinti fizinių bausmių taikymo mastą ir užtikrinti, kad jos visai nebebūtų taikomos, poveikio vertinimą; ir

c) plėtotų priemones informuotumui apie žalingus fizinių bausmių padarinius didinti, siekiant pakeisti bendrą požiūrį į tokį elgesį ir skatinti pozityvų, nesmurtinį ir įtraukųjį vaikų auklėjimą ir ugdymą.

Vaiko teisių komitetas

(2001 m. vasario 21 d., CRC/C/15/Add.146, Baigiamosios pastabos dėl pirminės ataskaitos, 25 ir 26 punktai)

Komitetas reiškia susirūpinimą dėl to, kad fizinės bausmės plačiai paplitusios, ypač šeimoje ir įstaigose, nes visuomenėje toks elgesys bendrai toleruojamas. Be to, komitetas pažymi, kad trūksta prieinamų duomenų ir informacijos šia tema.

Atsižvelgdamas į Vaiko teisių konvencijos 19 straipsnį, 28 straipsnio 2 dalį ir 37 straipsnį, komitetas rekomenduoja valstybei dalyvei priimti atitinkamas teisines priemones, kuriomis būtų aiškiai draudžiamos visų formų fizinės bausmės šeimoje. Komitetas taip pat ragina valstybę dalyvę plėtoti priemones informuotumui apie žalingus fizinių bausmių padarinius didinti, siekiant pakeisti bendrą požiūrį į tokį elgesį. Valstybė dalyvė turėtų skatinti kitokių formų drausminimą šeimoje, mokykloje ir kitose įstaigose, kad vaikas būtų drausminamas jo orumo nepažeidžiančiu ir Vaiko teisių konvencijos nuostatas atitinkančiu būdu. Komitetas taip pat rekomenduoja užtikrinti, kad būtų laikomasi fizinių bausmių draudimo mokyklose ir kitose įstaigose.

Kovos su kankinimais komitetas

(2014 m. birželio 17 d., CAT/C/LTU/CO/3, Baigiamosios pastabos dėl trečiosios ataskaitos, 24 punktas)

“Komitetui kelia susirūpinimą tai, kad fizinės vaiko bausmės namuose, kitoje aplinkoje ir dieninės priežiūros aplinkoje nėra draudžiamos pagal nacionalinę teisę. (2 ir 16 punktai).

Valstybė dalyvė turėtų iš dalies pakeisti nacionalinės teisės aktą, kad būtų uždraustos visų formų fizinės vaiko bausmės bet kokioje aplinkoje ir bet kokiomis aplinkybėmis ir kad jos būtų laikomos nusikaltimu, pagal tarptautinius standartus, vykdyti visuomenės informuotumo apie žalingus tokių bausmių padarinius didinimo kampanijas ir skatinti pozityvų nesmurtinį drausminimą kaip fizinių bausmių alternatyvą.”

Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komitetas

(2014 m. birželio 24 d., E/C.12/LTU/CO/2, Baigiamosios pastabos dėl antrosios ataskaitos, 14 punktas)

“Komitetas reiškia susirūpinimą dėl to, kad fizinės bausmės ir toliau taikomos kaip drausminimo priemonė, ypač namuose, ir kad smurtas prieš vaikus auga, visų pirma miesto vietovėse (10 punktas).

Komitetas rekomenduoja, kad valstybė dalyvė sparčiai vykdytų teisės akto, kuriuo būtų uždrausta taikyti fizines bausmes bet kokioje aplinkoje, priėmimo procesą ir imtųsi veiksmingų priemonių, kuriomis būtų didinamas visuomenės informuotumas apie kovą su smurto prieš vaikus, įskaitant fizines bausmes, naudojimu.”

Žmogaus teisių komitetas

(2018 m. liepos 26 d., CCPR/C/LTU/CO/4, išankstinė neredaguota versija, Baigiamosios pastabos dėl ketvirtosios ataskaitos, 3 punktas)

Komitetas teigiamai vertina šias teisines ir institucines priemones, kurių ėmėsi valstybė dalyvė: a) 1996 m. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, padarytas 2017 m., kuriomis draudžiamos fizinės bausmės bet kokioje aplinkoje, taip pat namuose.

Žmogaus teisių komitetas

(2012 m. rugpjūčio 31 d., CCPR/C/LTU/CO/3, Baigiamosios pastabos dėl trečiosios ataskaitos, 10 punktas)

Komitetas atkreipia dėmesį į tai, kad neseniai priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, kaip ir į valstybės dalyvės ketinimą užtikrinti, kad įsigaliotų teisinės nuostatos, kurių reikia, kad šis draudimas būtų taikomas kitoje aplinkoje, tačiau reiškia susirūpinimą dėl to, kad šiuo metu fizinės bausmės nėra aiškiai draudžiamos pagal įstatymą mokykloje, pataisos įstaigoje ir kitoje priežiūros aplinkoje (7 punktas).

Valstybė dalyvė turėtų imtis realių priemonių, kad jokioje įstaigoje nebebūtų taikomos fizinės bausmės.

Europos socialinių teisių komitetas

(2016 m. sausis, 2015 m. išvados)

Savo ankstesnėse išvadose (2011 m. išvados) komitetas nustatė, kad padėtis neatitinka Chartijos nuostatų, nes fizinės bausmės namuose, mokykloje ir įstaigose nėra aiškiai uždraustos.

Remiantis ataskaita, numatyta fizines bausmes aiškiai uždrausti nauju Vaiko apsaugos įstatymu, kuriuo būtų iš dalies keičiamas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Įstatymo projektas rengiamas ir nuo 2012 m. vasaros pateikiamas internete, kad pilietinė visuomenė galėtų su juo susipažinti. Įstatymo projekto 45 skirsnyje pateikta išsami vaiko apsaugos nuo smurto apibrėžtis, kurioje teigiama, kad vaikas turi būti ugdomas, mokomas ir drausminamas be smurto ir gerbiant jo orumą.

Visgi, kaip nurodyta ataskaitoje, nuspręsta ne priimti naują įstatymą, bet iš dalies pakeisti esamą teisės aktą.

Parengta esamo teisės akto dėl vaiko teisių apsaugos pagrindų pataisa, pagal kurią 43 straipsnio 2 dalyje bus nustatyta administracinė ar baudžiamoji atsakomybė už fizinio ar psichinio smurto prieš vaikus naudojimą. Pataisai pritarė visos atitinkamos nacionalinės institucijos ir, kaip teigiama ataskaitoje, ji bus pateikta vyriausybei ir Seimui, kad jie ją priimtų. Komitetas pageidautų būti informuojamas apie tolesnę eigą.

Kita vertus, komitetas, žvelgdamas iš Visuotinės fizinių vaiko bausmių panaikinimo iniciatyvos perspektyvos, pažymi, kad vis dar reikia užtikrinti, kad šis draudimas galiotų namuose, kitoje priežiūros aplinkoje, dieninės priežiūros aplinkoje, mokyklose ir pataisos įstaigose.

Komitetas mano, kad padėtis, kuri, kaip nustatyta anksčiau, neatitiko Chartijos nuostatų, nepasikeitė. Fizinių bausmių draudimas namuose, mokyklose ir įstaigose neturi aiškaus teisinio pagrindo.

Komitetas daro išvadą, kad padėtis Lietuvoje neatitinka Chartijos 17 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes fizinės bausmės namuose, mokyklose ir įstaigose nėra uždraustos.

Europos socialinių teisių komitetas

(2012 m. sausis, 2011 m. išvados)

Savo ankstesnėse išvadose (2011 m. išvados) komitetas nustatė, kad padėtis neatitinka Chartijos 17 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes fizinės bausmės šeimoje nėra aiškiai uždraustos pagal teisės aktus. Komitetas primena, jog Vaiko teisių komitetas rekomendavo, kad Lietuva aiškiai uždraustų fizines bausmes šeimoje ir įgyvendintų galiojančias draudimų nuostatas (2006 m. baigiamosios pastabos). Komitetas taip pat nagrinėjo, ar uždraustos fizinės bausmės mokyklose ir kitose įstaigose.

Komitetas pažymi, kad padėtis neištaisyta. 1996 m. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad: „Vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas, už drausmės pažeidimus tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai gali atitinkamai drausminti savo nuožiūra, išskyrus fizinį ar psichinį kankinimą, kitokį žiaurų elgesį, vaiko garbės ir orumo žeminimą.“

Vis dėlto komitetas, remdamasis kitu šaltiniu, pastebi, kad šio įstatymo, 2000 m. Baudžiamojo kodekso, 1992 m. Konstitucijos, 2000 m. Civilinio kodekso ir 2002 m. Administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatos dėl smurto ir prievartos draudimo nėra aiškinamos kaip draudimas taikyti bet kokios formos fizinę bausmę auklėjant vaiką.

Komitetas, remdamasis ataskaita, pažymi, kad fizinės bausmės mokykloje laikomos draudžiamomis pagal įstatymą, tačiau aiškaus draudimo nėra. 1991 m. Švietimo įstatymo 25 straipsnyje teigiama, kad: „Tėvai (globėjai, rūpintojai) ir pedagogai, kurie neatlieka savo pareigų, fiziškai, psichiškai ir morališkai žaloja auklėtinius, atsako įstatymų numatyta tvarka.“ Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 49 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad (1996 m. redakcija): „Vaikui už mokymo, auklėjimo (globos) įstaigos vidaus tvarkos taisyklių ir mokinio elgesio normų pažeidimus gali būti taikomos drausminės auklėjamojo poveikio priemonės: pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas, atitinkamas elgesio įvertinimas, kitos įstatymų nustatytos poveikio priemonės.“

Komitetas, remdamasis šiuo šaltiniu, taip pat pažymi, kad nėra aiškaus fizinių bausmių kitoje priežiūros aplinkoje draudimo. Pataisos įstaigose fizinės bausmės kaip drausminimo priemonė laikomos draudžiamomis pagal įstatymą, tačiau aiškaus draudimo teisės aktuose nėra. Pagal įstatymą draudžiama teismo nuosprendžiu skirti fizinę bausmę.

Komitetas primena, kad pagal teismų praktiką tam, kad būtų laikomasi 17 straipsnio dėl fizinių vaiko bausmių, valstybės nacionalinės teisės aktais turi būti draudžiamas ir baudžiamas visų formų smurtas prieš vaikus, t. y. veiksmai ar elgesys, kuris gali pakenkti vaiko fizinei neliečiamybei, orumui, vystymuisi ar psichologinei gerovei. Atitinkamos nuostatos turi būti pakankamai aiškios, privalomos ir tikslios, kad teismai negalėtų atmesti jų kaip netinkamų taikyti smurto prieš vaikus atvejais. Be to, valstybės privalo su deramu stropumu imtis veiksmų, siekdamos užtikrinti, kad praktikoje tokio smurto nebebūtų.

Todėl komitetas daro išvadą, kad padėtis Lietuvoje neatitinka 17 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes fizinės bausmės namuose, mokykloje ir įstaigose nėra aiškiai uždraustos.

Komitetas mano, kad padėtis Lietuvoje neatitinka Chartijos 17 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes fizinės bausmės namuose, mokykloje ir įstaigose nėra aiškiai uždraustos.

Europos socialinių teisių komitetas

(2005 m. kovo mėn., 2005 m. išvados)

Komitetas pažymi, kad Baudžiamajame kodekse, taikytame iki 2003 m. gegužės 1 d., buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už smurtą prieš nepilnametį. Komitetas pažymi, kad pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą smurto prieš vaiką ar prievartos atveju vaiką galima atskirti nuo tėvų. Komitetas prašo kitoje ataskaitoje paaiškinti, ar uždraustos fizinės bausmės mokyklose ir kitose įstaigose.

Remdamasis kitu šaltiniu, komitetas pažymi, kad fizinės bausmės šeimoje nėra uždraustos, ir pastebi, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių komitetas rekomendavo Lietuvos vyriausybei priimti teisės aktą, kuriuo būtų aiškiai draudžiamos visų formų fizinės vaiko bausmės šeimoje. Komitetas primena, kad persvarstytos Chartijos 17 straipsnyje reikalaujama teisės akte nustatyti visų formų smurto prieš vaiką draudimą tiek mokykloje, tiek kitoje įstaigoje, namuose ir kitur. Komitetas mano, kad šis draudimas turi būti nustatytas teisės akte ir susietas su atitinkamomis baudžiamojoje ar civilinėje teisėje nustatytomis sankcijomis. Todėl, komiteto nuomone, padėtis Lietuvoje neatitinka persvarstytos Chartijos 17 straipsnio nuostatų, nes fizinės bausmės šeimoje teisės aktais nėra uždraustos.

…

Komitetas daro išvadą, kad padėtis Lietuvoje neatitinka persvarstytos Chartijos 17 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes fizinės vaiko bausmės šeimoje nėra uždraustos.

Bausmių paplitimo ir požiūrio į jas tyrimai per pastaruosius dešimt metų

2013 m. nuomonių apklausoje, kurioje dalyvavo reprezentatyvi daugiau kaip 1 000 18–75 m. amžiaus gyventojų imtis iš visos šalies, 54,2 % respondentų nurodė, kad yra baudę savo vaikus fizine bausme, ir 45,5 % manė, kad visas fizines bausmes derėtų uždrausti.

(Paskelbta www.DELFI.lt, 2013 m. sausio 14 d.)

Atlikus tyrimą, kuriame dalyvavo 500 15 metų ir vyresnių respondentų, paaiškėjo, kad 30 % jų mano, jog niekada negalima taikyti fizinių bausmių – taip manančių sumažėjo, palyginti su 40 % tokios nuomonės per panašią apklausą 2005 m. besilaikiusių asmenų. 64 procentai tėvų nurodė, kad yra „pliaukštelėję“ savo vaikui, 53 % yra mušę ar sudavę, o 10 % yra sudavę vaikui per veidą. Šie tyrimo, ar tėvai kada nors yra taikę tokių formų fizines bausmes, rezultatai yra panašūs į 2010 m. atlikto tyrimo, per kurį užduoti tokie patys klausimai, rezultatus.

(Niekieno vaikų fondas (2013 m.), Smurto prieš vaiką problema: lyginamoji ataskaita apie šešias Rytų Europos šalis 2010–2013 m., Varšuva: Niekieno vaikų fondas)

Vykdant organizacijos „Gelbėkime vaikus“ 2011–2012 m. projektą „Mokyti, o ne bausti“, kuriuo siekta apsaugoti vaikus nuo fizinių bausmių, įskaitant teisinę reformą, 2012 m. buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 1 004 tėvai, 540 vaikų ir 250 socialinių darbuotojų ir kitų specialistų, dirbančių su vaikais ir tėvais. Daugiau kaip keturi tėvai iš dešimties (43,2 %) teigė, kad suduoda savo vaikui kelis kartus per metus, 17,5 % gėdina ir išjuokia savo vaiką, o 16 % muša vaiką kokiu nors daiktu. Vaikų paklausta apie tai, kaip jie reaguoja į fizines ir kitokias žeminančias bausmes: vaikai atsakė, kad pyksta (38,7 %), ginčijasi su suaugusiais (34,6 %), nieko nedaro (25,5 %) ir konfliktuoja su suaugusiais (24,2 %). Beveik šešiasdešimt procentų (59,6 %) tėvų mano, kad fizinės bausmės pateisinamos kai kuriose situacijose, 37,3 % mano, kad fizinių bausmių derėtų nenaudoti, 23 % pritarė visų fizinių bausmių uždraudimui, 44,2 % tam nepritarė.

(Organizacija „Gelbėkime vaikus“ (2012 m.), Fizinių vaiko bausmių naudojimas Lietuvoje: tyrimo santrauka, organizacija „Gelbėkime vaikus“)

Per 2008 m. organizacijos „Gelbėkime vaikus“ atliktą apklausą, kurioje dalyvavo 1 143 10–15 m. amžiaus respondentų, 48 % nurodė, kad yra patyrę fizinių bausmių, 5 % buvo nuolat baudžiami fizinėmis bausmėmis, 29 % manė, kad niekada nederėtų taikyti fizinių bausmių.

(Organizacija „Gelbėkime vaikus“ (2008 m.), Vaikų apklausa apie santykius šeimoje, cituota iš Durrant, J. ir Smith, A. (2011 m.), Pasaulinis judėjimas siekiant fizinių bausmių panaikinimo: vaiko teisių įgyvendinimas, Niujorkas: leidykla „Routledge“)

2009 m. apklausoje, kurioje dalyvavo 500 15–74 m. amžiaus respondentų, 38 % dalyvių manė, kad niekada nederėtų taikyti fizinių bausmių, 56 % nurodė, kad fizinės bausmės apskritai neturėtų būti taikomos, tačiau yra situacijų, kai jos pateisinamos, 5 % manė, kad fizinės bausmės priimtinos, jeigu tėvai mano, kad jos bus veiksmingos, 29 % nurodė manantys, kad fizines bausmes yra patyrę daugiau kaip 65 % vaikų Lietuvoje.

(Paramos vaikams centras (2009 m.), Požiūris į vaikams taikomas fizines bausmes, http://www.vaikystebesmurto.lt/_sites/paramosvaikamscentras/media/images/Biblioteka/tyrimas_poziuris_i_vaikams_taikomas_fisines_bausmes.pdf. Projektas „Vaikystė be smurto“, apimantis 2005 ir 2009 m. Bulgarijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Makedonijoje, Moldovoje, Lenkijoje ir Ukrainoje atliktus tyrimus).

2009 m. atlikus 123 mokytojų, dirbančių Vilniaus pradinėse mokyklose, apklausą, 64 % respondentų nurodė, kad fizinės bausmės žemina vaiką, 59 % manė, kad fizinės bausmės reiškia, jog tėvai neturi tinkamų vaiko auklėjimo įgūdžių, 15 % manė, kad tais atvejais, kai vaikas „lupamas“ už bausmę, būtų pateisinama įsikišti trečiajam asmeniui. Per tokią pačią panašios imties apklausą 2005 m. taip manė 13 % respondentų. Imant vidurkį, respondentai manė, kad 42 % vaikų Lietuvoje yra suduodama juos baudžiant, o 2005 m. apklausos vidurkis buvo 58 %.

(Paramos vaikams centras ir Niekieno vaikų fondas (2009 m.), Vilniaus mokyklų mokytojų požiūris į smurtą prieš vaikus, www.canee.net/files/Teachers%20studies%20Lithuania%202009.pdf. Projektas „Vaikystė be smurto“, apimantis 2005 ir 2009 m. Bulgarijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Makedonijoje, Moldovoje, Lenkijoje ir Ukrainoje atliktus tyrimus).